[vc_row][/vc_row][vc_column width=”1/1″][/vc_column][vc_column_text] – Kaip gyveni ? – Galėčiau pasakyti keletą žodžių. – Geriau nereikia .. – Man irgi … [/vc_column_text][vc_column_text] Pusėtina pergalė Kovojo lietuviai kovojo ir kažką išsikovojo. Akių tai nedžiugina, sielos nepripildo, euforijos nesukelia. – Tai už tai, brolau, tu kovojai, dėl to tiek vargai? – Nesvarbu už ką, […]
lietuviskas kraujas
33 posts
Kažkas išdrožė paukštį iš medžio, ir puolė tas paukštis giedoti – savo gyvastį skelbti. Ir pradėjo sumedėjusios sielos keltis, tą paukštį išgirdusios. Pradėjo krutėti visi pakelės medgaliai, smutkeliai, pakelių nukryžiuotieji. Krypuoti ir slinkti nežinion. – Ot velnio paukštis, pagausim sudeginsim,- burnojo užsisėdėjusieji ir tuom patenkinti. Ypač tie, kuriems nuo ilgo […]
Mūšis buvo didelis ir žūtbūtinis. Toks didelis, kad teko pasiųsti papildomas pajėgas. Kai jos atvyko viskas jau buvo baigta – laukuose tysojo sumušta kariuomenė, ir nei vieno nukauto priešininko. Tai buvo labai keista ir paslaptinga, netgi mistiška ir baugu. Viskas ką sugebėjo rasti, priskirtino priešininkams, buvo vinis suspausta narsiausio kariūno […]
Po mūsų buvo tvanas. Dar spėjom pamatyti kaip viskas skęsta ir eina dugnan. Regėjome plūduriuojančias praeities nuolaužas. Kišenėse dar turėjome raktus nuo išnykusių durų. Pamiršom adresus, vardus. Lyg pelenus išbarstėm prisiminimus – vieni apie kitus. Kai aplinkui liko tik bekraštis vanduo, ramybės mums neduoda klausimas – kas buvo prieš mus?
Norėjo lietuvis kažką pasakyti, bet nutylėjo. Jį prislėgė tyla. Kažką norėjo pasakyti, bet nieko neišėjo – kažkas užstrigo, ir ko gero, ne dabar – kažkada – kai kūrėsi šio momento ištakos. Kažkaip savaime įsitvirtino tyla, esanti virš jo, po juo ir netgi viduje. Kokia laimė neturėti žodžių, kuriais reikia sukurpti […]
Pasaulėžiūrą galima nusakyti ir vienu žodžiu. Eureka. Daugelis, žinoma su tuo nesutiks – nei su pasaulėžiūra, nei su žodžiu. Jų žodis labiau tinkamas. Lietuvių kalboje jo net nėra. Koks žodis, toks ir pasaulis – kartais užsienietiskas, kartais nuosavas ir nesuprantamas
Jie tikėjo – stabais, medžiais, perkūnu, dievais ir pinigais. Kuo tikėjo – tuo ir buvo. Kaip tikėjo – taip ir gyveno. Laikas nuo laiko šokdavo ant žirgų ir išjodavo. Kažkur laimės jieškoti. Jei rasdavo tai ir nebegrįždavo. Retas kuris, radęs laimę ją namo parvilkdavo. Mes dabar nebetikim niekuo – nei […]
Pažiūrėjo lietuvis pro teleskopą į žvaigždes – visata plečiasi. Visko bus daugiau, vienok, viskas bus toliau. Paskui lietuvis pažiūrėjo į veidrodį – visgi, visatoje yra balansas: vieni plečiasi – kitiems gi tenka trauktis. Dėl viso pikto dar perskaitė horoskopą ir išėjo už visatos ribų… Lietuviška astronomija Atskiram lietuviui likimą nulemia […]
Kiekviena valstybė privalo turėti paslapčių. Be paslapčių ji yra niekas. Bet reikia iš kažkur tas paslaptis gauti. Ir iš kur lietuviai jas trauks – ir taip vieni apie kitus viską žino, net daugiau nei reikia. Bet tai kažkaip per menka – per daug asmeniška. Reikėtų kažko, visus apibendrinančio. Taigi, ėmė […]
Viskas kažkuo prasideda ir viskas kažkuo baigiasi. Lietuviai tam ne išimtis. Atsirado iš niekur ir niekados. Kažkaip. Tas “kažkaip” labiausiai ir nesuprantamas, nors visa kita paaiškinti praktiškai irgi neįmanoma. Kaip bebūtų kol jie yra – yra tokie, kokie yra. Bando būti kitokiais ir tokiais pačiais. Kažkas gaunasi. Kažkas panašaus į […]