Kažkas išdrožė paukštį iš medžio, ir puolė tas paukštis giedoti – savo gyvastį skelbti. Ir pradėjo sumedėjusios sielos keltis, tą paukštį išgirdusios. Pradėjo krutėti visi pakelės medgaliai, smutkeliai, pakelių nukryžiuotieji. Krypuoti ir slinkti nežinion.
– Ot velnio paukštis, pagausim sudeginsim,- burnojo užsisėdėjusieji ir tuom patenkinti. Ypač tie, kuriems nuo ilgo sėdėjimo užpakaliai sumedėjo. Gal būtų taip ir padarę jei ne giesmės pagriebti pasturgaliai. Ką čia bepagausi atbulas, nesuprantamos jėgos nežinion traukiamas. Įsitverkim, broliai, Lietuvos ir laikykimės. Laikykimės iš paskutiniųjų. Negiedos tas paukštis amžinai.
Feniksas /Svetima legenda /
Nežinia kur, bet nesvietiškai toli – ten, kur žmonės šneka ir tiki kitoniškai, tie, kas žadėjo, pagavo kažkieno išdrožtą medinį paukštį ir įmetė ugnin.
– Galas tam giedoriui dabar galėsim atgal grįžti ir vėl suleisti šaknis įprastose ir pelningose vietose. Sudegė tas bjaurybė mus čia atvaręs, – džiūgavo savo pažadą ištęsėjusieji. Bet tas “medgalis” iš pelenų atgimė. Tapo dar didesnis nei buvo. Dar negieda, bet jau kreivai į visus žiūri. Velnias davė jį Graikijoje pagauti, kurioje mitai ir legendos tokios gajos…
Oборотень. Svetimas identitetas
Ir stojo paukštis dūmų stulpu ir ugniniais sparnais, lyg deganti troba. Sukaustė visus liepsnojančiu žvilgsniu. “Dabar tai jau py..dec…” , – kažkaip lietuviškai pagalvojo paukštį sudeginusieji, -“ Tuok kaip užgiedos, tai ne šiaip trauks nežinion, bet su trenksmu nusvies į nebūtį. Nespėsi net suvokti prapulties”. Bet paukštis neužgiedojo. Vietoj to visus apdovanojo. Vienus galimybe patiems pasiversti, kitus apdovanojo galimybę verst kitus – vilkais, vampyrais, varlėmis ir dar bala žino kuo.
Ir puolė visi verstis – kas bankininkais, kas prezidentais, kas lietuviais ar amerikonais , o kiti – versti kitus. Kuo papuola ir kuo norisi… Galiausiai niekas nebežinojo kas esas, kuo buvo ir kuo bus. Davė paukštis dovaną, bet nedavė mokėjimo ja naudotis. Pats pavirto ar tai buvo paverstas Robokopu ar tai Terminatoriumi ir kažkur pradingo, palikęs visus su esaties nežinomybe…
