Po mūsų buvo tvanas. Dar spėjom pamatyti kaip viskas skęsta ir eina dugnan. Regėjome plūduriuojančias praeities nuolaužas. Kišenėse dar turėjome raktus nuo išnykusių durų. Pamiršom adresus, vardus. Lyg pelenus išbarstėm prisiminimus – vieni apie kitus. Kai aplinkui liko tik bekraštis vanduo, ramybės mums neduoda klausimas – kas buvo prieš mus?
You may also like
Kažkas išdrožė paukštį iš medžio, ir puolė tas paukštis giedoti – savo gyvastį skelbti. Ir pradėjo sumedėjusios sielos keltis, tą paukštį išgirdusios. […]
Biografijas turi visi, netgi iš dangaus krintantys lašai. Tik ne visų jos įdomios. Dauguma – tiesiog nuobodžios. Yra ir nesuprantamų, supainiotų ir […]
[layerslider id=”LTK_5″]
Jie tikėjo – stabais, medžiais, perkūnu, dievais ir pinigais. Kuo tikėjo – tuo ir buvo. Kaip tikėjo – taip ir gyveno. Laikas […]