Kitados numirė vienas dievas ir reikėjo jį palaidoti, kad netrukdytų naujam tikėjimui. Palaidoti tai palaidoti – tas reikalas aiškus ir paprastas. Keblumų buvo tik su pačiu laidojamuoju. Niekas tiksliai nežinojo koks jis yra – didesnis ar mažesnis už mane. O gal didesnis už tave… Taigi nusprendė nulipdyti ar nukalti jį kokį tik išgalės didelį ir dėl visa ko mažą, kokį tik išgalės. Iš akmens, metalo ar kaulo… ir iš visko ko tik sugebės. Sutvėrė ir užkasė. Viešpatie, kad tik neprisikeltų – vienas bus per didelis, kad suvoktum, kitas – per mažas, kad pastebėtum…
Sunki vienybė
Po to, kai numirė dievas, darbo ėmėsi duobkasiai. Ir visi kas tik galėjo. Kasė, nešė žemes kaip išgalėjo. Plušėjo nuo aušros iki aušros nekreipdami dėmesio į iki kraujo nutrintų delnų skausmą ir nuovargį. Ne bet ką gi laidojo, tai ir duobė turėjo būti ne bet kokia. Daug dienų kasė, gal net metų, kol galiausiai vienas senas duobkasys tarė:
– Pakaks ir taip jau milžiniška praraja. Jei dar kasim tai praris ne tik dievą, bet ir mus visus.
Ir visi liovėsi kasti. Tam kartui.
Dievo pirštas
Palaidojo žmonės dievą. Užkasė, užlygino viską. Ir tada žemė sudrebėjo. Siaubingai visus išgąsdino. Kai baimė ir drebulys praėjo – apsižvalgė: lyg ir niekas nesugriuvo, niekas neprasmęgo… Tik va, palaidoto dievo pirštas iš po žemės styro. Tiesiai dangun eina. Nepaliksi gi taip. Reik užkast. Ir puolė žmonės kasti. Iš visur vežė, nešė žemes ir akmenis ir pylė ant piršto. Ne vieną dieną ir ne metus. Daug ilgiau. Galiausiai, kai jau aplinkui nebeliko nei žemių, nei akmenų, viskas buvo baigta. Didžiausią kalną užvertė ant piršto. Dabar jau jis niekur niekam nieko nebeparodys. Ir tapo tai aukščiausiu kalnu, apjuostu legendomis, viltimis ir nuoskaudomis. Sako, ant jo viršūnės galima surasti laimę arba pražūtį. Bet užlipti ten – velniškai sunku.
Kitas gyvenimas
Nusipirk sau kitą gyvenimą – toks buvo ir ko gero dar tebėra ir bus parduotuvės pavadinimas ant labai aukšto ir stataus kalno. To kalno papėdėje būriuojasi milžiniška minia pirkėjų. Bet kalnas, velniškai status ir aukštas, gerokai prislopina norus pirkti. Bet visgi atsiranda norinčių kito gyvenimo. Pirmus metus jie lipa labai entuziastingai ir lengvai, antrus jau tik lengvai, sekantys du dešimtmečiai šiek tiek nuvargina, o vėliau kelionė tampa beveik nepakeliama… Ir kai atvelki prie prekystalio nusenusias ir nuskaudusias kojas supranti, kad ne tik kito gyvenimo, bet ir šito gyvenimo nebereikia. Kitas gyvenimas? O kam? Kad spėtum nulipti atgal…
Amžinas duobkasys
Iš kartos į kartą tai neperduodama. Genetiškai nepaveldima ir palikimu neužrašoma. Tiesiog taip jau atsitika, kad iškasi senovinį rankraštį, perskaitai ir imi darbuotis kastuvu. Amžinai. Amžinas duobkasys iškasė duobę ir atsisėdo ant jos krašto pailsėti. Priėjo prie jo kitas duobkasys ir klausia:
– Ar jau viskas baigta?
– Kur jau tau. Viskas baigsis kai palaidosiu paskutinį žmogų žemėje.
– Ir kas tada bus?
– Tada ir prasidės amžinybė.
– Ir ką tada veiksi ?
– Nežinau, tikriausiai atkasiu užkastą dievą …
Surūgęs dievas
Sako, kad žmogus planuoja, o dievas juokiasi. Sako, kad iš planų, bet tiksliai niekas nežino. Yra tautų, kurių dievas nuolat juokiasi ir yra linksmas, ir gyvena jos gan linksmai velniai žino ką planuodamos. Lietuviams dievo juokas ne prie dūšios, Nėr planų – nėr juoko. Laimės indeksas nukrito, dievas surūgo, pakelėj sėdi į toli žiūri. Kad nors kas kokį planą turėtų, nuo kurio gyvenimas pralinksmėtų …
